aš ir panelė F: Paryžius

Kelionė baigėsi, bet šis tas liko nepapasakota. Nors, kaip ir įtarėm (ir panelė Rūta vakar patvirtino), nelabai kas čia skaito (geriausiu atveju prierašus po nuotraukomis (pažadu juos rašyti kruopščiau), reikia išlikti tvirtiems iki galo!:D Taigi Bernas – Paryžius ir Paryžius ir Paryžius.

Kelionė iš Berno buvo visai neskausminga. Vietoj planuotų dviejų dienų, Paryžių pasiekėme dar tą patį vakarą. Susiradome žemėlapį ir patraukėme Eifelio link. Apie Paryžių buvome girdėję nemažai: šiukšlės, netvarka..Na, taip. Žmonių mišrainė priminė Amsterdamą, kas nelabai žavėjo. Nuėję nekuklų atstumą, išvydome gausybę žmonių gulinėjančių priešais Eifelį ant tvarkingos pievutės. Buvo jau visai sutemę ir labai gražu. Mėlynai apšviestas bokštas iš arti atrodė įspūdingai (kiek erzino periodiškai imančios blykčioti lemputės, sudarančios kalėdinės eglutės vaizdą). Pasikelti tą vakarą nepavyko, nes atėjome praejus 15min. po uždarymo. Atplėšę akis nuo žaižaruojančios didybės, nutarėme susirasti kur nors čia pat vietą nakvynei. Miegmaišiai ir gyvatvorė gal ir apsaugo nuo akių, bet tik ne nuo lietaus. Kurį laiką dar bandėme jį ignoruoti, bet supratome, kad be savo palapinės neišsiversime. Žemėlapy susiradome didelį žalią plotą ir vėl patraukėme ieškojimo keliais.

Stogas tik iš pirmo žvilgsnio pasirodė puiki apsauga nuo lietaus. Liečiantis prie sienų, palapinės dugne pradėjo kauptis balos, lašėti pro stogą. Žodžiu buvo šiek tiek drėgnoka. Algis kažkaip mažiau nukentėjo, mano visi drabužiai, miegmaišis ir net galva buvo šlapia. Taip pat visi daiktai kuprinėse. Bandžiau šildytis Algio super kostiumu, tačiau tai irgi mažai padėjo. Atsikėlem šlapi ir nelabai išsimiegoję, sukišom savo šlapius daiktus į kuprines, pažvelgėm į savo būstą ir supratom, kad tai jo paskutinioji. Jei kas artimiausiu metu lankysitės Paryžiuje, galite užsukti į parką vakarinėje miesto dalyje einant tiesiai nuo Eifelio ir patikrinti, ar mūsų namukas ten tebestovi. Prancūzai mėgsta viską palikti taip, kaip yra, tad Jūsų šansai dideli:)

Kadangi būsto nebeturėjome, ateinančiai nakčiai nutarėme susirasti hostelį. Prasidėjo paieškos turistų informacijoje bei internete. Po šiokių tokių erroriukų užsisakėme pigiausią kambarį hotelyje šalia Monmartro. Ten mūsų nepasitiko niekas, Algiui teko belstis į kambariuką ir pažadinti prie stalo knapsintį administratorių, kuris mus irzliai apšaukė:“What do you want? It‘s my rest time!!”. Nudrėbė raktą bei palydėjo prie mažiausio pasaulyje lifto:D Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad ten įmanoma tilpti su kuprinėmis, bet kažkaip susiprastinom ir ta drabužių spinta pajudėjo į 5aukštą. Mūsų kambarys pasirodė esantis dar aukščiau, tai paskutinį atstumą iki kambario teko įveikti laiptais. Tamsūs ir siauri viešbutuko koridoriai man sukėlė laivo įspūdį, pritrūko tik siūbavimo:) Kambariukas buvo visai nesiaubingas, išsidžiaustėm visus šlapalus ir nutarėm šiek tiek pamiegoti prieš žvalgybinę akciją.

Atsikėlę nuvažiavome iki Luvro. Kažkaip vėl pasisekė atsidurti ten 20min. po uždarymo. Senos pakrante nukeliavom apžiurėti Notre Damo katedros. Šiek tiek susukčiavom per visą aikštę nusidriekusios eilės atžvilgiu ir patekome į vidų. Didžiausią įspūdį paliko milžiniški vitražai, visą kitą buvo sunku pastebėti per fotoaparatų blykstes:) Vėl grįžome upės pakrante, kuri buvo nusėsta žmonių bei baisiai dvokė po kiekvienu tiltu. Pats upės vanduo buvo neperregimas ir visai netraukė maudytis kaip Berne. Kaip visad nuo karščio buvo sunku, bet moralė laikėsi puikiai. Nesėkmingai pabandėme įveikti litrą ledų ir nužingsniavom Elizėjaus laukų link. Pakeliui matėme gražių fontanų, nors dauguma jų buvo apleisti ir apaugę. Vis tas prancuzų autentiškumo pomėgis. Kas per daiktas tie Elizėjaus laukai, taip ir likom nesupratę. Gatvė prabangių parduotuvių? Tikejomės kažko kito. Galiausiai pasiekėme Triumfo arką. Taip pat didingas statinys. Dar besigrūsdami Elizėjaus laukais, abu nusprendėme, kad į Paryžių geriausia važiuoti su turistų grupe, kur patogiai autobusu apvežioja pagrindinius objektus, gidas apipasoka. Na, mes buvome be autobuso, bet tos dienos plane dar turėjome aplankyti vieną objektą.

Eifelis šį kartą mus pasitiko puskilometrinėm eilėm. Atsistojom į vieną ir labai puikiai pataikėm. Prieš mus stovėjo šeimyna su ~penkiamečiais dvynukais ir dar vienu vyresniu jų broliu. Drauge su tėčiu jie visą laiką žaidė žaidimą, kurį mes vėliau praminėm „pirščiukais“. Butinai reiškit pageidavimus, mes išmokysim – belekaip smagu:D Taigi, eilėje stovėjome kiek ilgiau nei valandą, bet su tais linksmuoliais visai neprailgo. Užkilome į patį viršų, apsižiūrėjome, kaip ten kas atrodo, pasifotografavom ir nusileidom:D Tada lėkte į metro ir į savo Mulen Ružo rajoną. Pats mažiausias liftas pasaulyje ir miegas.